.png)
Grožio industrija – viena tų, kuriai pandemija ir ją lydėjęs karantinas sudavė skaudžiausius smūgius, palikdami tūkstančius meistrų gyventi ilgas nežinios savaites be pajamų ir aiškesnio vaizdo, kas bus toliau. Atšaukti renginiai, pasikeitusios darbo sąlygos ir vis dar tvyranti baimės atmosfera taip pat nežada greito grįžimo į buvusias vėžes. Tad pasikalbėti apie tai, kaip sekėsi išgyventi karantino laikotarpį ir kas laukia po jo, pasiūlėme kūrybinės komandos ATWINS meistrams Andriui Mašauskui ir Anatolijui Pajanok. Žmonėms, kurie ne tik patys dirba su klientais, vadovauja grožio salonams, vykdo aktyvias mokymų programas, bet ir organizuoja tarptautinius seminarus bei diktuoja sezonų tendencijas savo kūrybinėse kolekcijose. Kaip jie regi pasikeitimus ir kokius planus kuria ateičiai?
Kalbamės salonams vos pravėrus duris po karantino. Kaip jums, salonų vadovams, pavyko suvaldyti priverstinę prastovą?
Andrius Mašauskas (AM): Susitvarkėme žmogiškai: kalbėdamiesi, tardamiesi, visi solidariai ieškodami optimalių sprendimų, nuostolius dalindamiesi pusiau. Kalbant apie emocijas, iš pradžių kirpėjams ši situacija neatrodė labai rimta. Visi tikėjo, kad ilgai čia tas karantinas nesitęs. Kažkas buvo pasiilgęs poilsio, kažkas džiaugėsi galimybe apsitvarkyti namus. Bet po 4–5 savaičių, kai reali situacija ėmė darytis nebejuokinga, nuotaikos keitėsi. Tuomet labai pasiteisino mūsų nuo pat pradžių suplanuota ir sistemingai vykdyta komunikacija: ji buvo skirta nuraminti ir instruktuoti klientams, kad nepultų su savo plaukais daryti nesąmonių ir sumaniai bei apgalvotai spręstų tokias problemas kaip ataugusios šaknys ar nulūžęs nagas. Tačiau ta komunikacija teigiamai veikė ir mūsų meistrus. Matydami, ką darome, kokiu tonu kalbame ir per kokią prizmę į viską žvelgiame, meistrai taip pat jautėsi ramiau ir dalijosi tokiomis pat instrukcijomis su savo klientais. Pavyzdžiui, mes nepuolėme siūlyti klientams profesionalių dažų, bet verčiau pamokėme, kaip spręsti skubius atvejus su dažomaisiais kondicionieriais ar sausais, spalvotais purškiamaisiais šampūnais.
Dabar, matydamas, kad dauguma klientų išlaukė tuos mėnesius ir sugrįžo nesusigadinę plaukų, galiu sakyti, kad komunikacija pasiteisino ir klientai mus išgirdo.
Anatolijus Pajanok (AP): Su darbuotojais viskas vyko itin sklandžiai – visi buvo informuoti apie situaciją. Kita vertus, visi kolektyvo nariai yra daug ir intensyviai dirbantys, tad iš dalies tokios priverstinės atostogos tapo laikotarpiu, per kurį galėjome pasidaryti labai daug įvairių dalykų, kuriems anksčiau pristigdavo laiko. Arba tu pasiimi tą laiką kaip dovaną ir jį išnaudoji, arba atsisėdi ir verki, nerviniesi, graužiesi. Galiu pasakyti, kad visi mūsų žmonės pasirinko pirmąjį kelią: turėjo turiningų idėjų, kaip tą laikotarpį praleisti – nuo perskaitytų knygų iki laiko su šeima.
Biurokratinių, finansinių sprendimų taip pat neteko priimti karštligiškai ar drastiškai – tiesiog vadovavomės valdžios nustatyta tvarka, koja į koją žengėme su Lietuva. Taigi nieko ypatinga neišradinėjome.
Karantino metu buvo populiarus virtualus mokymas, internetiniai seminarai. Kaip manote, ar tokiu sudėtingu laikotarpiu yra noro ieškoti įkvėpimo?
AP: Klausimas gana keblus, nes tikriausiai viskas priklauso nuo asmenybės. Galiu kalbėti tik už save: o pats norėjau kaip tik pabūti visiškoje tyloje ir ramybėje, pamedituoti su savimi. Išsijungti į „Off“ režimą. Bet galbūt buvo ir tokių žmonių, kurie visai norėjo tuo laikotarpiu išklausyti kokius nors mokymus, kuriems iki tol nerasdavo laiko.
Apie šeštą karantino savaitę jau atsirado poreikis daugiau bendrauti, tad virtualioje erdvėje ir mes susiorganizavome vidinį seminarų ciklą. Tai buvo gilinimasis į mados tendencijas, stilistiką, nežodinę kalbą – visa tai, kas įdomu, bet kam vis nerasdavome laiko.
AM: Mokytis ir tobulėti yra gerai, bet mūsų, kirpėjų, atveju situacija kiek keblesnė. Įkvėpimas toks dalykas: jo gavus norisi eiti ir dirbti, pritaikyti gautas žinias. O kai nėra su kuo dirbti, tai kokia to naujo įkvėpimo prasmė? Pagaliau internetiniai seminarai, kuriuose mokoma konkrečių dalykų, gali būti visiškai beverčiai žmogui, kuris nėra gerai įvaldęs kirpimo pagrindų – žiūrėk nežiūrėjęs, tau tai įgūdžių nepridės. Tarsi perskaitytum receptą, bet jo nepamėgintum gaminti virtuvėje – tai ko jis vertas?
Buvo suplanuotas tarptautinis renginys su SACO akademija. Kaip suvaldėte pasikeitusią padėtį ir iš kur sėmėtės tikėjimo, kad viskas bus gerai?
AM: Rėmėmės ne optimizmu, bet realia situacija, stebėdami, kas įmanoma, o kas ne. Atrodo, kad seminaro visgi teks atsisakyti: nėra prasmės jo organizuoti tokiomis nežinomybės ir netikrumo aplinkybėmis, kai net neaišku, ar mūsų lektoriai apskritai galės atvykti. Įvertinus visus keliamus reikalavimus, nėra prasmės net sukti galvos. Verčiau patirti nuostolių dabar ir grąžinti dalyvių sumokėtus pinigus už bilietus, negu ryžtis tokiai visiškai neracionaliai rizikai.
AP: Sakyčiau, kad situacija buvo suvaldyta profesionaliai, skaidriai ir operatyviai. O savo laiką ir energiją nusprendėme nukreipti į „Atwins“ naujosios kolekcijos kūrimą ir kitokį pristatymą.
Kolekcija visgi sukurta ir bus pristatyta kirpimo meistrams. Papasakokite, kokios pagrindinės idėjos joje pateikiamos, kokia spalvų gama ir formos.
AP: Spalvinga, nuotaikinga, paremta judesiu, tinkama atgimimui. Svarstome galimybę pateikti ją kitu formatu nei seminaras, sukurti kitokią fotosesiją, vaizdo įrašus, nuotraukas, virtualias dirbtuves.
AM: Šiemet naujų tendencijų pristatymo seminarą svarstome pateikti ir nauju formatu – kolekciją pristatydami virtualiai: per fotosesiją, vaizdinę, mokomąją medžiagą, nuotolines dirbtuves profesionalams. Negana to, galvojame padovanoti meistrams naujųjų kirpimų pamokas, užfiksuotas žingsnis po žingsnio.
Kolekciją pavadinome „Human“ – net įdomu stebėti, kaip visos tos idėjos, kurias sugalvojome prieš pusmetį, tiksliai atspindi tai, kas dabar tik ateina į masinę mados produkciją.
Kolekcijos raktas – žvilgsnis į ateitį ir jauną žmogų. Tik mes tą jaunimą regime ne iš stereotipinės maištaujančios pusės, o labiau kaip originaliai, šviežiai, kitaip pasaulį matantį individą. Tad mūsų tendencija – brandus jaunimas. Ją kursime pasiremdami sluoksniškumu, intensyvumu ir pasteliškumu.
Kur ieškote minčių, kokia turi būti kolekcija?
AP: Įkvėpimas? Jo niekada neieškau. To manęs dažnai klausia ir klientai, įsivaizduodami, kad kūrybinis įkvėpimas apima kaip kažkoks reiškinys, nušvitimas. Bet iš tiesų kūrybinės idėjos mus lydi kiekvieną dieną, nenustoji kažką matyti, apie tai galvoti, svajoti – ir tas matymas išsilydo, išsigrynina į kūrybą. Tai tavo išgyvenimų, emocijų fontanas.
AM: Dirbant kūrybinėje srityje, principas yra paprastas: kol nenupieši vieno paveikslo, tol nežinosi, ką piešti toliau. Tad mūsų darbe galioja ta pati taisyklė: baigdami vieną kolekciją, jau pradedame brandinti mintis, kaip atrodys kita. Įkvėpimas yra tęstinis dalykas, jis supa ir lydi nuolat.
Svarbu, kad kolekcija būtų vientisa. Kaip išlaikyti tą liniją, ypač kai kūrėjas yra ne vienas?
AM: Savaime suprantama, kad į kiekvieną temą pažvelgiame per asmeninę kūrybos ir patirties prizmę. Turime atsakyti sau: ar ta tema man įdomi? Kokia iš jos nauda bus ne tik man, bet ir kolekcijos pamatyti ateinantiems meistrams? Kokia komunikacija išeis į visuomenę ir kokios naudos jai suteiks? Kai į šiuos klausimus sau atsakome, dirbti būna paprasta, o idėjos sujungimas su konkrečiu modeliu ir mūsų kiekvieno individualia kūrybine branda tampa be galo įdomia patirtimi. Iš čia ir tokie kūrybiniai rezultatai.
AP: Kurti kolekciją keliese nėra sudėtinga, netgi palanku ir smagu: kartu dirbdamos skirtingos asmenybės gali sulipdyti kažką visiškai unikalaus ir nepakartojamo, ko atskirai niekada nebūtų sukūrusios. Ir, žinoma, reikia kalbėtis: kas kam patinka, kas motyvuoja, kodėl tai yra aktualu, kaip pajusti laikotarpį, nuotaiką – prisideda ir nuojauta, ir protas.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo.