Filmavimo užkulisiai

Dar visai neseniai lietuviškų filmų premjeros buvo skelbiamos viena po kitos, televizijoje pristatomi vis nauji serialų sezonai, o kur dar daugybė užsieniečių, Lietuvoje filmuojančių naujausias kino juostas. Taigi mūsų šalyje kino industrija jautė tikrą atgimimo dvasią, todėl į juostų kūrimą įsisuko nemažai įvairių specialistų. Svarbus vaidmuo filmuojant tenka ir grimuotojams, apie kuriuos žiūrovai dažnai nieko nesužino. Tad labai džiaugiamės galėdami apie šio sudėtingo darbo užkulisius pasikalbėti su didelę patirtį turinčia (nors ir besikuklinančia) Milda Gucevičiene. Įgijusi plataus profilio kirpėjo specialybę, studijavusi aprangos dizainą, išklausiusi ne vieną makiažo ir grimo seminarą, ji ir toliau nuolat kelia kvalifikaciją, nes ši sritis nestovi vietoje, bet didžiausia mokykla – tai gyvenimo pamokos, kurių išmokta kuriant personažus.

Savo darbe neapsiribojate tik viena sritimi. Kokias užduotis Jums tenka atlikti?

Man nesvarbu, ar spektaklis, ar filmas, serialas, televizijos projektai. Tai skirtingos sritys, bet kartu susijusios, nes vis tiek mano darbas, užduotis tokia pati – išpildyti sukurto personažo įvaizdį, o tai yra veidas, šukuosena, kartais ir drabužis. Aš negaliu išskirti, kur labiau man patinka, nes, ko gero, įdomiausia šiame darbe yra tai, kad sutinki ir bendrauji su begale įdomių žmonių.

Kokių įgūdžių reikia dirbant filmavimo aikštelėje?

Kiekviena filmavimo aikštelė skirtinga, su sava tvarka. Aikštelėje man režisierius yra svarbiausias žmogus, todėl būna labai smagu, jeigu įvyksta kontaktas ir matome viską panašiu kampu. Su kiekvienu nauju projektu tie įgūdžiai paauga, vis atrandu naujų dalykų ir bendraudama, ir dirbdama. Tada galvoji, kad va jau kitoje aikštelėje bus kitaip, geriau...

Aikštelėje reikia atidumo, nes svarbu stebėti tęstinumą pagal scenarijų, būna kartojamos scenos – dubliai. Net jeigu daromas dešimtas dublis, aktorius ar aktorė turi atrodyti kaip pirmajame.

Gebėjimas greitai suktis – pliusas. Ištvermė ir gera nuotaika turi būti šalia, nes darbas po 12 ir daugiau valandų.

Kiekvienas filmavimas turi savo specifiką. Kokie pagrindiniai darbai atliekami?

Filmo grimas pagal mane turėtų būti nematomas, gaivus, bet kartais sukurtam personažui reikia specialaus įvaizdžio, grimas derinamas su režisieriumi, kostiumų dailininke pagal personažo charakterį. Jeigu vaizduojamas kažkoks laikotarpis, ieškoma įvaizdžių, nuotraukų, vaido įrašų. Aktoriai kerpami, gali būti keičiama plaukų spalva, siuvami perukai, ūsai, barzdos. Daromi makiažo ir šukuosenų bandymai, kartais ir su kamera. Prieš kurdama turiu pamatyti personažo kostiumą – tai dažnai padiktuoja makiažą ir šukuosenos stilių.

Teatro grimas dažniausiai nėra nematomas, taip pat priklauso, koks personažas, bet dažniausiai visko būna daug, grimas sunkesnis, kad nenubėgtų, ryškesnis, šukuosenos tvirtos, perukai „prikalami“, kad aktorius vaidindamas nepamestų.

Televizijos projektuose veidai būna padažyti nepriekaištingai, apšvietimas būna svarbus makiažo ryškumui. Maskuojami probleminiai dalykai, paryškinami bruožai, naikinamas blizgesys nereikalingose vietose, makiažas parenkamas pagal laidos pobūdį ir to meto makiažo tendencijas.

Makiažai, kurių nori moterys ir merginos – mano klientės, yra įvairūs, bet dažniausiai renkasi atrodyti gaiviai, natūraliau. Tuo labai džiaugiuosi, nes pritariu posakiui, kad mažiau yra daugiau.

Kokių filmų užkulisiai paliko didžiausią įspūdį?

Kiekvienas projektas palieka daug įspūdžių. Būna visko: ir ašarų, ir juoko, ir kuriozinių situacijų. Juk tai gyvenimas, nes projektai būna trumpi, būna ir ilgi, kai mėnesį ar daugiau nematai savo šeimos ir draugų. Tada būni su savo aikštelės šeima, kurioje dažnai atsiranda ir pasilieka naujų draugų.

Apie įspūdžius: gal paskutinis lietuviškas projektas, prie kurio turėjau garbės prisiliesti, yra filmas vaikams, šeimai „Drugelio širdis“, kurio premjera numatoma 2021 m. rudenį, jeigu šis baisus svečias paliks mus ramybėje ir galėsime džiaugtis gyvenimu kaip anksčiau. Tai filmas apie aktualią pasaulyje patyčių temą, kuri, manau, palietė daugelį iš mūsų. Man tai buvo pirmoji patirtis dirbant su vaikais, o ji labai įdomi. Tai ne tik grimas, bet ir kremai nuo saulės (filmavome vasarą), purškalai nuo uodų, ir paguodos žodis, ir paskatinimas, apkabinimas, žaidimai. Atrodė, dirbu filme, bet kartu stebiu tikrą filmą iš vaikų gyvenimo. Juk jie tokie atviri, tikri, dar nesugadinti. Daug išmokau iš jų, taip pat ir kantrybės.

Keista būna, matyt, kai pervargsti, nori jau baigti projektą, bet kai jis pasibaigia ir po šiek tiek poilsio vėl norisi grįžti į filmavimo aikštelę. Tai narkotikas – ne kitaip!

Aktyvus laisvalaikis – joga, žvejyba:

Nuotraukos iš asmeninio albumo