Mokslo metų pradžia

Rugsėjo pirmoji – mokslo šventė, ką ji simbolizuoja? Naują kelionę, žinias, naujas patirtis? „Mane visada jaudino rudens ryto gaiva. Maniau, pabaigusi mokyklą, to nebejausiu, o štai dabar vėl su virpančia širdimi einu pasitikti mokslo metų, bet jau kaip mokytoja“, – pasakoja Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centro kirpėjų rengimo specialistė Viktorija Amelina. Ne pirmus metus dėstanti moteris turėjo galimybę specializuotis koloristikos srityje, tad ir tolesni darbai planuojami šia kryptimi.

Daug metų dirbai kirpėjos darbą, buvai „Schwarzkopf Professional“ technologė, vedei seminarus, kaip nusprendei tapti mokytoja?

Tikriausiai už mane kažkas kitas pagalvojo, jaučiau skatinimus, kad galiu. O dar gal ir likimo lemta, nes mano mama labai norėjo būti mokytoja, mokėsi to, bet darbą dirbo kitą, tad gal aš išpildžiau jos svajonę. Ir, nors pasitikiu savimi ir žinau, kad turiu ką duoti mokiniams, bet tikrai drovėjausi ir buvo labai svarbus kolegų pastūmėjimas, palaikymas. Aš iš pradžių labai stresavau, ar tikrai galiu mokyti, kaip suprantamai pateikti viską, tad patyrusių kolegų buvimas šalia buvo labai svarbus.

Tai negi toks sunkus mokytojo darbas?

Ranką prie širdies pridėjus galiu pasakyti – taip. Pirmiausia aš buvau pratusi dirbti seminaruose, į kuriuos rinkdavosi patyrę meistrai, turintys tikslų, sumokėję už žinias ir pasiruošę mokytis. Mokykloje ne visi turi motyvaciją, bet aš maksimalistė ir tikiu, kad visus galima išmokyti, tik reikia tinkamai sudominti. Man sunku buvo suprasti, kai kolegos vis sakydavo: čia juk vaikai, vaikams yra taip ir taip, su jais reikia taip ir anaip. Bet juk jiems po 19 metų, atrodytų, tai jau suaugęs žmogus, žengiantis į savarankišką gyvenimą. Tik su laiku suvokiau, kad jie vis dar yra vaikai, ir tu privalai su jais pažaisti, suprasti, užjausti, bet tuo pačiu ir laikyti ranką ant pulso, kad jie nepradėtų tavimi naudotis. Tai tokia nematoma siaura riba, kurią reikia nuolat stebėti. Svarbu atkreipti į visus dėmesį, čia negali būti „tą myliu, o to ne“. Be abejo, visada pagiriu tuos, kurie labai atsidavę dirba, bet aš taip pagirsiu, kad kitus motyvuočiau, o ne išskirčiau.

Kokiais metodais bandai perteikti savo žinias?

Ilgą laiką nerimavau, kaip įsisavins mokiniai žinias, kol supratau, kad nereikia padauginti informacijos, sudėlioti į smulkias dalis, išbandyti būtinai viską praktiškai ir surengti atsiskaitymą. Negalima visko sukrauti į viena, reikia normuoti. Todėl, kad jie vaikai J Jie nori čia ir dabar, informacijos daug mato žurnaluose, socialiniuose tinkluose ir nori atlikti „airtouch“, „balayage“ dažymus, nors dar gerai koloristikos pagrindų nesupranta. Bandau aiškinti, kad neišmokus abėcėlės nieko nebus. Tai gerai išaiškėja praktikos metu, dirbant su modeliais – lyg ir sudėlioja sprendimą, bet vis tiek žvilgsnis į mokytoją nukreiptas, kad ji pasakytų viską žingsnis po žingsnio. O taip norisi, kad jie išmoktų patys priimti sprendimus. Reiks kažkaip man dar patobulinti šią dėstymo dalį.

Ko mokiniai tikisi iš mokytojo?

Aš visada rugsėjo pradžioje to paklausiu, kiekvieną išklausau, užsirašau jų mintis. Dažnai norai būna dar tokie abstraktūs – vieni nori būti barberiais, kiti koloristais ar tiesiog kirpėjais. Vis dėlto iš mokytojo negali tikėtis stebuklo, reikia dėti nemažai ir savo pastangų. Tik tas „reikia“ turi būti labai motyvuotas. Aš stengiuosi jį suteikti, bet kartu ir esu labai tiesmuka, klasėje pasakau iš karto savo nuomonę, „nevynioju į vatą“: galit pykti, nepykti, ožiukus paliekam už durų, nes mes čia dirbam tam, kad... Tačiau nepamirštu pagyrimų, jie juos labai mėgsta, tiesiog jaučia jų trūkumą.

Taip pat dirbi ir salone, esi praktikuojanti mokytoja. Ar pačiai taip pat vis dar tenka mokytis?

Kirpėjas niekada negali sustoti. Kai nebedirbau technologe, maniau, pailsėsiu, nelankysiu jokių seminarų, buvo informacijos perteklius. Vis dėlto po kurio laiko išsigandau, kad kažką praleisiu, ir puoliau vėl viskuo domėtis. Net karantino metu beveik 500 valandų mokiausi internetu, tai padėjo išgyventi tą laikotarpį, nes, sustojus pasauliui, buvo labai svarbu suprasti, kur ir kam tu esi.

O kaip buvo su mokinių mokslais? Juk šios specialybės nuotoliu nelabai išmoksi...

Buvo didelė nežinomybė. „Zoom“, „Team“, „Messenger“ – ne visi buvo tai įvaldę, kiti dar bandė elektroniniais laiškais bendrauti, bet aš iš karto sukūriau „Facebook“ grupę, kurioje visi jungėmės gyvai. Lankomumas buvo stebėtinai geras, bet viskas užtruko ir pabaigti mokslus turėję egzaminais dėl kontaktų ribojimų absolventai liko lyg be įtvirtintų žinių. Antrasis karantinas buvo jau su nauja grupe, aš jau buvau tam pasiruošusi, tik laukiau, kada bus leistos kontaktinės valandos, nes tvirtai žinojau, kad be jų nieko nebus. Reikėjo labai daug jėgų atiduoti mokinių motyvacijai. Mokyklai gavus ryškių spalvų plaukų dažų, gimė projektas sukurti spalvingą kolekciją, kad niūrią nuotaiką nuspalvintume. Kartu su Artiomu Kikot įtraukėme mokinius į šukuosenų kūrimą. Iš pradžių iniciatyva buvo visų, bet tai labai didelis darbas, o mokiniai daro viską lėtai, su nuotaikų kaita, tad pabaigoje reikėjo ir įtikinėjimų nepasiduoti, kad tik viskas būtų pabaigta, nufotografuota. Buvo liūdna, kai net veikliausių mokinių būrys pradėjo byrėti, ir, gal net dangstantis virusu, stabdomi darbai. Vis dėlto džiaugiuosi, kad viską užbaigėme ir dabar mokyklą puošia madingos fotografijos.

Ko tikiesi iš naujų mokslo metų?

Tikiuosi kontaktinio mokymo. Labai gerai apgalvosiu, ką pasakysiu per pirmąjį susitikimą. Tikrai žinau, kad atiduosiu daug jėgų, nes jaučiu didelę atsakomybę už tuos, kuriuos pradedu vesti į grožio specialisto pasaulį. Labai svarbu jauną žmogų išauginti, jį palaikyti, prižiūrėti jo pirmuosius žingsnius, tada tikrai būsi ramus dėl jo ateities.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo.