Netikėti gyvenimo vingiai

Jovitą Duknauskę pažinojau kaip „Pretty“ grožio namų savininkę. Todėl labai nustebau, jai prisistačius kaip kosmetologei. Žinoma, gyvenime visko būna, viskas keičiasi. Buvo labai įdomu, kas pasikeitė Jovitos veikloje, todėl paprašėme jos papasakoti savo istoriją. Savo darbinę veiklą Jovita pradėjo medicinos srityje, 10-ame dešimtmetyje pasuko į verslą, nes tuo metu tai buvo pelninga. Pagilinusi verslo vadybos mokslų žinias ji puikiai darbavosi užimdama vadovaujamas pozicijas, tačiau pajutusi, kad nori savo verslo, įkūrė grožio saloną.

„Pretty“ grožio namų savininkė Jovita Duknauskė

Kodėl kilo mintis kurti būtent saloną?

Galvojau apie įvairias sritis – juvelyriką, tekstilę, net restoraną. Faktas tas, kad geras vadovas gali dirbti įvairiose sferose, nes principai visur tie patys. Tačiau lankydamasi pas savo kirpėją mačiau, kaip saloną administravo mama su sūnumi. Man pasirodė taip gražu, pagalvojau, kad ir aš taip norėčiau. Juolab kad grožio sritis mane labai domino. Ir kai pamačiau sostinės Vilniaus gatvėje patalpas, iš karto pajutau, kad būtent jos tinka mano planams įgyvendinti. Nuoma buvo labai brangi, daugelis mane atkalbinėjo, bet aš atlikau analizę, skaičiavimus ir 2010 m. duris atvėrė „Pretty“ grožio namai. Interjeru ir energetika salonas dvelkė „ponių laime“ :) Atsidaviau visa širdimi salono administravimo darbams, dirbau neskaičiuodama laiko visus įmanomus darbus. Kaip sakoma – pati šoku, dainuoju ir bilietus pardavinėju.

Tačiau jau treji metai, kaip šiame salone jūsų nebėra. Kas nutkio?

Įvyko gyvenimas, pasikeitė pasaulis ir man reikėjo keistis kartusu juo. Kadangi salonui buvo įkurta įmonė, meistrai buvo įdarbinti ir dirbo pagal procentinę sistemą. Pandemijos metu mokesčiai buvo atidėti, bet jai pasibaigus reikėjo atiduoti skolas ir mokėti naujus. Tuo pačiu sumažėjo kolektyvas, negalėjau konkuruoti su siūloma kėdžių nuomos sistema. Tad priėmiau sprendimą pasiūlyti likusioms meistrėms perimti saloną pačioms, nes jos norėjo būtent čia likti dirbti. Jos kiek prisibijojo, bet aš drąsinau ir tikinau, kad jos viską sugebės. Tad man liko tik uždaryti įmonę ir galvoti, ką toliau veikti. Tikėjau – jei užsidaro durys, atsiveria langas.

Kas pastūmėjo link sprendimo tapti kosmetologe?

Visą laiką mane labai palaikė vyras, tad ir tuo momentu abu nagrinėjome, kokia sritis man būtų tinkamiausia. Būtent jis man priminė, kad man patinka dirbti su veidu – salone kartais darydavau makiažus. Kartu vyras išsklaidė ir mano nuogąstavimus, kad mokslams ir naujiems klientams suburti prireiks nemažai laiko. Taigi laikydamasi savo moto – ką darai, daryk labai gerai – pasinėriau visa galva į naują veiklą. Kadangi medicininį išsilavinimą jau turėjau, tereikėjo gauti kosmetologės diplomą. Bet tikrai žinojau, kad popierius nesuteikia kvalifikacijos, tad ieškojau neformalių mokymų pas įvairių sričių specialistus. Gilinau žinias apie odos priežiūros procedūras, įvairiausius veido masažus. Išsikėliau sau aukštus standartus, tad ir kosmetiką rinkausi labai atsakingai.

Nemažai įdėjote pastangų ir pradėjote naują gyvenimo etapą.

Labai džiaugiuosi, kad likimas suvedė su kirpimo meistre Silvija Grušniene. Būtent jos salone Žvėryne radau sau tinkamą kabinetą.Čia nuostabi aura ir klientams patogi vieta. O klientų po truputį pradėjo rinktis nemažas ratas. Geriausias man įvertinimas būdavo, kai grįždavo vėl procedūrų ar parekomenduodavo kitiems. Apie mano veido valymus sklando net legendos, nes pasiekiu labai gerų rezultatų net pačiais sudėtingiausiais atvejais. O klientėms, kurios nori labiau natūraliais būdais jauninti odą, atlieku ypatingus intraoralinius, skulptūravimo, limfodrenažinius ir kitokius masažus. Kasmet esu nusimačiusi naujų mokymų programų, ketinu gausinti savo profesines žinias nuolat. Be to, šioje srityje visada atsiranda nemažai naujovių.

Ką jums suteikė nauja veikla, kaip dabar jaučiatės?

Kai man sako, kokia būtų karjera, jei būčiau anksčiau pradėjusi, atsakau, kad nieko nesigailiu. Viskam yra savas laikas. Įkūrusi saloną, įgijau didelę patirtį bendraudama su klientais, tiekėjais, grožio specialistais. O dabar jaučiuosi dieviškai, džiaugiuosi absoliučia pilnatve. Esu rami, saugi, finansiškai stabili. Palyginusi, kaip sudėtinga būdavo rūpintis visu kolektyvu, dabar mėgaujuosi tuo, kad tik aš pati atsakau už savo darbą ir jor ezultatus. Dirbu daug, nes darbas myli tą, kuris myli darbą. Vis dėlto svarbu neperdegti. Nors ir su didžiausiu džiaugsmu važiuoju kiekvieną dieną į darbą, svarbu pasiskirstyti jėgas, kiek klientų gali priimti. Tad šį savo gyvenimo etapą galiu drąsiai vadinti laimingiausiu :)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo.