.png)
Taip jau netikėtai susiklostė, kad tik paskelbus apie šių metų „Wella TrendVision“ konkursą pavyko pakalbinti paties pirmojo „Wella“ konkurso Lietuvoje dalyvę Vaidą Urbaitę. Kartais dalyvavimas tokiuose renginiuose atveria visai netikėtus kelius meistrų gyvenime. Tačiau tikroji mūsų pokalbio idėja buvo pasidomėti, kaip klostėsi Vaidos profesinis kelias. Vaida ilgą laiką buvo neatsiejama „Wella Professionals“ dalis, o dabar ji ir vėl aktyviai prisideda prie studijos veiklos.
Vaida, ar galima sveikinti tave sugrįžusią?
Taip, buvau su „Wella“ ir vėl esu čia. Kol gyvenau kitur, čia užaugo net dvi kartos. Aš tik grįžusi pasijutau pasenusi. Pasaulyje nesijaučia nei laiko, nei vietos spaudimas. Nežinau, gal dėl to, kad ten plotai didesni, vandenynai gilesni. Čia ankšta, čia turi labai išsigryninti, kas esi, turėti atsvaros tašką. Aš gyvenau įvairiose pasaulio vietose ir niekur nekildavo klausimų, kas aš esu. Klausdavau, tik ką aš galiu duoti šiuo momentu. O Lietuvoje tikrai svarbu suvokti, kas esi.
Visada stilinga ir efektinga, jos nepastebėti tikrai neįmanoma, kirpėjų pasaulyje ji nardo kaip žuvis vandenyne, bet nuo ko viskas prasidėjo? Vaida, ar tu kaip ir daugelis žaidei su lėlių plaukais ir svajojai būti kirpėja?
Oi, ne! Augau Kaune, buvau sportininkė lengvaatletė – bėgimas, įvairūs šuoliai, laisvalaikiu su berniukais gatvėje žaidžiau, nebuvau buvusi kirpykloje, nesidažiau, laksčiau kaip indėnė palaidais plaukais. Tik turėjau draugę, kuri buvo modelis ir mane pasiėmė į renginį. Ten mane pastebėjo ir pakvietė vykti į Vokietiją į meniškų nuotraukų fotosesiją. Ne tokią, kur modeliai pozuoja, bet kur yra perteikiama išskirtinė nuotaika. Supraskite, jau 14 metų buvau 1,82 m ūgio, svėriau 50 kg ir dėl sporto buvau raumeninga, jiems kaip tik reikėjo tokio tipažo. Taip aš atsidūriau fotosesijos užkulisiuose. Fotografuotis man visai nepatiko – aš tikrai ne modelis, bet pasirengimo darbai užbūrė. Grimas, stilistai, kirpėjai, keičiantys įvairiausius įvaizdžius, man atrodė neįtikėtinai. Grįžusi sau tariau, kad ir aš norėčiau tuo užsiimti.
Bet tikriausiai tuo laiku ši industrija Lietuvoje dar nebuvo labai išsivysčiusi?
Aišku, tada buvo tik fotografų ateljė, kur nuotraukas darė pasui ir vestuvėms. Grimuotojos gal tik teatruose dirbo. Reikėjo rinktis kažkokią paprastesnę karjerą. Kaip sportininkę mane kamavo traumos, prasidėjo nesėkmės, taigi aš kaip aktyvi asmenybė privalėjau susirasti kokią nors veiklą. Giminaite užsiminė, kad moku bendrauti, noriu būti tarp žmonių, tai tikčiau būti kirpėja. Tuo metu šios specialybės galėjau siekti tik Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, o tai mano tėvams nelabai patiko. Vis dėlto susitarėme – jie leido man siekti svajonės su sąlyga, kad įgysiu aukštąjį išsilavinimą.
Kokia buvo tavo kaip kirpėjos karjeros pradžia?
Aš ne tik mokiausi mokykloje. Susiradau tuo metu Kaune žinomiausią kirpėją koloristę ir prisiprašiau būti šalia jos, stebėti, kaip dirba – kaip kad dabar daro asistentai. Nors jai gal visai to nereikėjo, bet aš buvau prilipusi kaip pleistras ir sėmiausi iš jos žinių. Po pamokų, o kartais ir vietoje jų, būdavau šalia ir fiksuodavau viską. Telefonų juk nebuvo – prieš ir po nuotraukos nepadarysi, tad koks plaukas ir kokius dažus reikia tepti, reikėdavo užsirašyti. Tik nutiko taip, kad mano guru turėjo išvykti į Čikagą. Mane apėmė panika, tikrai nebežinojau, ką reiks daryti. Vis dėlto išvykdama mano mokytoja paliko savo draugei rekomendaciją. Ji buvo ką tik įsirengusi nedidelį saloną, tuo metu man atrodė gražiausią Kaune, ir mane jau kiek pažinusi meistrė pasakė – tu tik duok jai darbo vietą, ji visa kita pasidarys. Man per visus gyvenimo metus neteko laukti, kol kas nors duos darbo, man tik reikėjo erdvės ir laisvės veikti, aš viską susikurdavau.
Taip susiklostė, kad viską iš naujo teko kurti Vilniuje?
Dirbdama Kauno grožio salone sužinojau apie rengiamą „Wella Professionals TrendVision“ konkursą. Čia jau galėjau parodyti savo idėjas, priartėti prie savo įsivaizduojamo svajonių darbo. Po to, kai išsiunčiau savo darbo nuotrauką, sulaukiau vadybininkės pasiūlymo prisidėti prie „Wella“ studijos Vilniuje. Aš sutikau ir buvau ruošiama būti technologe. Kartu su Ričardu Čižausku dalyvavome mokymuose, sudarinėjome programas, skleidėme informaciją salonams. Tada juk nebuvo socialinių tinklų, žinios daug lėčiau buvo pasiekiamos. Nors ir labai įdomus buvo aštuonerių metų laikotarpis, norėjosi kiek atsitraukti nuo mokymų. Išsinuomojau nedidelį saloną šalia Rotušės, uždarame kieme, kur klientai patekdavo tik paskambinę, nenorėjau masinio salono, norėjau rinktis, su kuo dirbti ir kada.
Įvykdžiusi tėvams duotą pažadą gavai LKKA sporto edukologijos diplomą ir pakėlei sparnus į Londoną. Kaip sekėsi įsitvirtinti megapolyje?
Išvykau, nes norėjau būti šalia savo pirmosios meilės. Teko palikti savo klientus, mokymus – viską, ką buvau susikūrusi. Buvo nelengvas laikas, kai vos po trijų mėnesių išsiskyrėme ir likau išduota, vieniša. Buvo momentas, kai galėjau grįžti ir daryti tai, ką dariau, arba likti ir patirti kažką nauja. Aš pasirinkau iššūkį. Darbavausi grožio salone Bakerstreete, kompanija „Tony & Guy“ priėmė mane kaip koloristę. Vėliau veiklą susiejau su kosmetika „Aveda“, stažavausi ir „Wella Master Color“ mokymuose. Darbui skyriau daug laiko, man vis reikėjo kažką išbandyti, tad džiaugiuosi galėjusi pamatyti daugybę projektų. Ir visada buvo labai svarbu turėti laisvę rinktis.
Ar svarbus buvo pasirinkimas su sūnumi grįžti į gimtinę?
Šis pasirinkimas buvo kiek paveiktas mano gyvenimo įvykių. Be jų tikriausiai nebūčiau grįžusi. Bet dabar tikrai suprantu, kaip čia gera gyventi – paprasta ir patogu. Kadangi turiu klientų iš įvairiausių šalių, man būtinai reikėjo turėti vietą, kur galėčiau suteikti plataus spektro paslaugas. Klientai man visi labai rūpi, dėl mano pačios pokyčių aš kartais tampu nelabai patogi jiems, bet aš labai stengiuosi jiems viską palengvinti. Taip atsirado „Hiden for Hair Lovers Place“ (liet. „Slėptuvė plaukų mylėtojams“). Čia atvyksta klientai, tikėdamiesi iš savo meistro svarbių pokyčių. Manau šaknis pasidažyti galima bet kur. Tad bandau suteikti klientams ir naujų įspūdžių, ir poilsį. Vėl patinka kažkurią laiko dalį skirti „Wellai“ ir mūsų bendradarbiavimui. Man patinka mokytis ir patinka suteikti žinių. Mūsų tokia specialybė, kad turime stebėti visas naujienas, sužinoti apie naujas galimybes, ne viską gal naudosime kasdieniame darbe, bet žinoti reikia. Tad dabar mėgaujuosi sukurta situacija, kai turiu laisvę rinktis savo profesinius posūkius.
Nuotraukos iš asmeninio fotoarchyvo.
Comentários