.png)
„Kai tik pradėjau galvoti apie nuosavą saloną, norėjau sukurti tik vyrams skirtą erdvę – tai atspindi ir salono pavadinimas. Van Dyke – veido plaukų stilius, pavadintas XVII a. flamandų dailininko Anthony van Dyck garbei. Ilgainiui viso salono kryptis šiek tiek pasikeitė, todėl abiejų lyčių klientai čia gali puikiai jaustis ir atsipalaiduoti“, – susitikus pradeda pasakoti salono „Van Dyke“ Vilniuje įkūrėja Natalija Alesk.
„Van Dyke“ įsikūręs naujų gyvenamųjų namų kvartale ant Neries kranto, visai netoli senamiesčio. „Atvykus apžiūrėti šių patalpų, iškart papirko vaizdas į Gedimino pilį. Ši vieta taip pat yra strategiškai patogi – netoli centro, tačiau čia visada galima rasti kur pasistatyti automobilį, nėra didelio judėjimo ir triukšmo“, – pasakoja N. Aleks.
Salono interjeras – vyriškas, rimtas, tamsus. Tokią idėją įkūrėja sako nusižiūrėjusi nuo Berlyno ir Dubajaus salonų. „Lietuvoje grožio salonai dažniausiai yra šviesūs, balti, o aš norėjau, kitokios, išskirtinės erdvės, todėl čia dominuoja šokolado ruda, juoda spalvos“, – teigia jau daugiau nei 15 metų kirpėja dirbanti Natalija. Salone yra griežtai atskirtos zonos vyrams ir moterims – vyrams paskirta pagrindinė salono salė, o moterys aptarnaujamos uždaroje VIP zonoje – tai taip pat Lietuvos salonuose nedažnai matomas sprendimas.
„Kurdama salono interjerą labiausiai atsižvelgiau į patogumą klientams. Vyrų zonoje prie kiekvienos darbo vietos įmontuotos ir kriauklės plauti galvai, todėl čia atėjusiam klientui kartą atsisėdus į kliento kėdę daugiau niekur eiti nebereikia“, – pasakoja N. Aleks. – „Tarp mano klientų yra ir nemažai Lietuvoje garsių, puikiai pažįstamų žmonių, būtent dėl jų moterų zoną sūkūriau visiškai uždarą, be langų ir atskiru vonios kambariu. Čia niekas netrukdo jų privatumo, pagrindinėje salėje esantys žmonės net nemato kas ateina į saloną.“
Klientams salone įrengta jauki laukiamojo zona, kurioje pro vitrininius langus, galima grožėtis vaizdu į pilį. „Šiai zonai baldininkas sukūrė odinę juodos spalvos sofą su natūraliu kailiu apmuštais porankiais, o kavos staliukas buvo pagamintas iš vientiso medžio kamieno. Norėjau, kad čia esančioms detalėms būtų panaudotos natūralios medžiagos, atsispindėtų aistra gyvūnams – juk nuo seno vyrai buvo suvokiami kaip medžiotojai“, – priduria.
Fotografas Tautvydas Kumštys